Leegin case and its impact on European Community competition policy in regard to vertical minimum price-fixing.

Straipsnyje analizuojamas JAV auksciausiojo teismo 2007 m. priimtas spendimas Leegin Creative Leather Products v. PSKS byloje, kuriuo teismas pripažino, jog apribojimai dėl minimalių perpardavimo kainų palaikymo (PKP) neturėtų būti laikomi per se draudžiamais, bet turi būti vertinami pagal protingumo (angl. rule of reason) taisykle, kuri reikalauja pasverti antikonkurencines ir prokonkurencines atitinkamo apribojimo sprendimas sukėlė daug diskusijų, taciau straipsnio autorius dėmesį sutelkia ne į Leegin sprendimo kritiką, bet priima jį kaip faktą ir nagrinėja sio fakto galimą įtaką Europos Bendrijų (EB) konkurencijos teisės vertikaliųjų apribojimų politikai. Siekdamas sio pagrindinio straipsnio tikslo autorius pirmiausiai nagrinėja, kokiais pagrindiniais principais vadovaujantis apribojimai dėl minimalių PKP buvo vertinami JAV konkurencijos teisėje pries Leegin sprendimą ir kas pasikeitė jį priėmus. Toliau autorius analizuoja minimalių PKP apribojimų reglamentavimą EB konkurencijos teisėje. Autorius atkreipia dėmesį, kad EB isplėtota per se taisyklė is esmės skiriasi nuo JAV per se draudžiamumo taisyklės, kadangi EB galioja tik susitarimų (apribojimų) per se konkurencijos ribojimo prezumpcija, taciau nėra tokių susitarimų, kurie visais atvejais būtų automatiskai pripažįstami draudžiamais ir pažeidžianciais EB sutarties 81 straipsnį. Autorius taip pat prieina prie isvados, jog remiantis EB sutarties 81 straipsniu vertikalieji apribojimai vertinami remiantis taisyklėmis, kurios labai panasios į JAV egzistuojancią protingumo taisykle. Galiausiai autorius daro isvadą, jog priėmus Leegin sprendimą minimalių PKP apribojimų taikymo vertinimo principai EB ir JAV supanasėjo, kadangi abiejose teisės sistemose yra galimybė įrodyti, kad tokio pobūdžio apribojimai gali būti prokonkurenciniai ir dėl to – nedraudžiami, t. y. vertinami pagal protingumo taisyklės principus. Atsižvelges į faktą, jog minimaliam PKP būdingos gana aiskios konkurenciją ribojancios savybės, kurios ilgainiui buvo patvirtinamos praktikoje, ir tik retais atvejais gali tenkinti isimties (EB sutarties 81(3) straipsnio) sąlygas, autorius nemano, jog yra poreikis keisti EB teisės normas (De minimis taisykles, Bendrosios isimties vertikaliesiems susitarimams reglamentą), kuriose apribojimai dėl minimalių PKP laikomi „sunkiaisiais“ (angl. hardcore), per se (savo esme, prigimtimi) ribojanciais konkurenciją.