A new interpretation of the syllable tones in Doric Greek

NAUJA DORIECIŲ PRIEGAIDŽIŲ INTERPRETACIJA Santrauka Senosios graikų kalbos doriecių dialekto kirciavimas, fragmentiskai paliudytas senovės filologų veikaluose ir doriecių poetų papirusuose, skiriasi nuo klasikinės graikų kalbos (Atikos dialekto) kirciavimo. Liudijimų apie doriecių kirtį ir priegaide isliko per mažai, kad būtų galima daryti tvirtas galutines isvadas, bet ne tiek mažai, kad tektųvisiskai atsisakyti mėginimo interpretuoti turimus duomenis. XIX–XX a. mokslininkų pastebėta, kad doriecių kircio vieta yra tarsi pasislinkusi per vieną (retkarciais dvi) moras į desine, lyginant su Atikos dialektu, bet sis įžvalgus apibendrinimas buvo laikomas labiau atsitiktinumu nei dėsningumu. Straipsnyje keliama hipotezė, kad doriecių fonologinis kirtis buvo realizuojamas žemesniu (ne aukstesniu , kaip Atikos dialekte) moros tonu, o kirciai ir priegaidės doriecių poetų tekstuose buvo sužymėti Atikos dialektui skirtais ženklais pagal akustinį įspūdį, lyginant su Atikos dialektu. Jei doriecių fonologinis moros kirtis buvo realizuojamas žemesniu tonu, tai pokirtinė mora turėjo aukstesnį toną. Naujųjų laikų mokslininkai aukstesnį moros ar skiemens toną, papirusuose pažymėtą atitinkamais kircio ženklais, laiko fonologiniu kirciu, ir tai sukuria įspūdį, tarsi doriecių kircio vieta, lyginant su Atikos dialektu, būtų pasislinkusi į desine. Jei priimame straipsnyje keliamą hipoteze, tai doriecių fonologinis kirtis pasirodo esąs identiskas (su negausiomis isimtimis) Atikos dialekto kirciui, o skiriasi tik jo fonetinė realizacija . Tai gali būti naudingas tipologinis pavyzdys ir kitų indoeuropiecių kalbų, tarp jų ir baltų, kircio istorijos tyrimams.