MODERNIOSIOS, POSTMODERNIOSIOS PORTFELIO TEORIJŲ IR BLACK-LITTERMAN MODELIO PALYGINIMAS

Investuotojai, nuolat susidurdami su rinkos neapibrėžtumu ir sunkiai prognozuojama finansinių instrumentų vertės kaita, iesko efektyvių sprendimų, leidžiancių diversifikuoti jų valdomus investicinius portfelius, todėl jiems visuomet aktualus klausimas, kuria portfelio teorija naudotis, siekiant optimizuoti investicinio portfelio struktūrą. Siuo straipsniu siekiama isnagrinėti investicinio portfelio struktūros optimizavimo galimybes naudojant moderniąją portfelio teoriją, postmoderniąją portfelio teoriją ir Black-Litterman modelį bei juos palyginti tarpusavyje. Modernioji portfelio teorija yra etalonas rizikos ir pelningumo santykiui įvertinti. Kitais portfelio diversifikavimo modeliais siekiama patobulinti būtent sią portfelio teoriją. Pagrindinis moderniosios portfelio teorijos trūkumas yra tas, kad remiantis ja ne visuomet optimaliai paskirstoma aktyvų struktūra, nes istoriniai duomenys, kuriais grindžiami portfelio struktūros sprendimai sioje teorijoje, nepakankamai tiksliai atspindi būsimas aktyvų kainos kitimo tendencijas. Siuo aspektu pažangesnis požiūris į investicinio portfelio formavimą yra postmodernioji portfelio teorija, greta istorinio aktyvų kitimo, papildomai įvertinanti asimetriską portfelį sudarancių aktyvų rizikos pasireiskimą, ignoruojant isorinės aplinkos poveikį. Tuo tarpu Black-Litterman portfelio diversifikacijos modelis, sukurtas įvertinant siuolaikinių finansų rinkų kompleksiskumą ir inovacijas, grindžiamas nauja pelningumo koncepcija (laukiamu pertekliniu pelningumu), kurios pagrindą sudaro investuotojo individualaus požiūrio į aktyvą (investuotojų lūkescių) įvertinimas. Black-Litterman portfelio diversifikavimo modelis, optimizuojant portfelio struktūrą, leidžia įvertinti ir individualų investuotojo požiūrį į aktyvus. Taciau tuo pat metu atsižvelgiama ir į portfelį sudarancių aktyvų kapitalizaciją.