Turto samprata Lietuvos civilinėje teisėje.

Straipsnyje analizuojama termino „turtas“ teisinis turinys, stengiamasi atskleisti, kokie turto vienetai laikytini turtu teisine prasme, nagrinėjama turto sampratos genezė ir vystymasis. Lengviausiai suprantamas ir paprasciausiai apibūdinamas turto vienetas yra daiktas, todėl straipsnyje skiriama daug dėmesio daiktui, kaip civilinių teisių objektui. Taciau, be daikto vietos turto sampratoje, straipsnyje nagrinėjami ir kiti turto vienetai, kurie atsirado vėliau, t. y. pinigai, vertybiniai popieriai, intelektinės veiklos rezultatai, intelektinis kapitalas. Analizuojant Lietuvos teisės aktuose įtvirtintas turto apibrėžtis prieinama prie isvados, kad įstatymų leidėjas nepateikia abstrakcios turto sampratos, kurioje būtų apibendrintais požymiais apibūdintas turtas. Diskutuojant apie turto sampratą straipsnyje aptariamas sąvokų „turtas“, „nuosavybė“ ir „nuosavybės teisių objektai“ rysys, nes sios sąvokos dažnai teisinėje literatūroje bei teisės aktuose vartojamos kaip sinonimai, nesigilinant į jų turinį. Dėl sudėtingėjancių ekonominių santykių teisėje atsiranda ne tik nauji nematerialūs nuosavybės teisės objektai, bet ir jau esami objektai, susieti funkcinės paskirties, tampa turtiniais kompleksais. Straipsnyje daroma isvada, kad siauroji turto samprata, turtu laikant tik materialaus pasaulio objektus, neatitinka siuolaikinės civilinės teisės poreikių ir tendencijų, todėl siuo metu teisėje įsivyrauja turto samprata placiąja prasme. Taip pat atkreipiamas dėmesys į žinių ekonomikos nulemtus turto sampratos pokycius, kai visi nematerialūs gėriai (žinios, gebėjimai, informacija, žmogiskieji istekliai), kuriantys pridėtine verte, yra laikomi turtu.