Conception of Foreign Investment under Convention on the Settlement of Investment Disputes between States and Nationals of other States and Lithuanian Law

Pagrindinis investicijų pritraukimo tikslas – ekonomikos augimas. Įvairios valstybės (tarp jų ir Lietuva), siekdamos pritraukti užsienio kapitalą, siekia užtikrinti, kad užsienio investuotojams būtų taikomas toks pat teisinis režimas kaip ir valstybės viduje veikiantiems verslininkams. Siekiant sio tikslo dar 1990 metais buvo priimtas pirmasis Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas. Vėliau sis įstatymas buvo kelis kartus tobulinamas, keiciamas nauja redakcija,siekiant užpildyti reguliavimo spragas, sudaryti kuo palankesnes sąlygas užsienio investuotojams. Dabartinio Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis investicijas apibrėžia kaip pinigines lėsas ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintą materialų, nematerialų ir finansinį turtą, kuris investuojamas siekiant is investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (svietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panasiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investicijų įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateiktas investavimo objekto apibrėžimas, kuriame nurodoma, kad investavimo objektu laikytinas ūkio subjekto nuosavas kapitalas, visų rūsių vertybiniai popieriai, ilgalaikis materialusis turtas ir ilgalaikis nematerialusis turtas. Pažymėtina, kad Investicijų įstatyme pateiktas apibrėžimas yra gana platus, todėl Lietuva, sudarydama tarptautines sutartis dėl investicijų skatinimo ir investicijų apsaugos, dažnai nuo jo nukrypsta. To pasekmė - susitariancių salių ūkio subjektų investicijoms galioja tarptautinėje sutartyje nurodyta formuluotė. Kylancius gincus tarp užsienio investuotojo (investuotojų) ir Lietuvos Respublikos dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (investicinius gincus) salių susitarimu nagrinėja Lietuvos Respublikos teismai, tarptautiniai arbitražai ar kitos institucijos. Atkreiptinas dėmesys, kad investiciniai gincai taip pat sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarcių nuostatas, o investuotojas turi teise kreiptis į Tarptautinį investicinių gincų sprendimo centrą (toliau - ICSID). Praktikoje nekyla abejonių, kad, pasirinkus alternatyvų gincų sprendimo būdą, tarptautiniams investiciniams gincams spresti dažnu atveju pasirenkamas ICSID arbitražas. Taciau pažymėtina, kad Konvencijoje dėl valstybių ir kitų valstybių piliecių gincų investicijų srityje sprendimo (toliau – ICSID konvencija) nėra konkretaus investicijų apibrėžimo. Remiantis ICSID konvencijos 25 straipsnio 1 dalimi, investicijų apsaugos sutarcių jurisdikcinės nuostatos reikalauja, kad gincas būtų susijes su investicijomis. Be kita ko, remiantis logine bei lingvistine ICSID 25 straipsnio analize, su investicijomis gali būti susijes tik toks gincas, kuris kyla dėl jau įvykdytų investicijų. Atsižvelgiant į itin dažnai cituojamą sprendimą Salini byloje (Salini v. Morocco, 2006) investicijos turėtų turėti siuos pagrindinius požymius: 1) pakankamai ilgą su sutarties dėl investicijos vykdymo terminą; 2) pelno ir atitinkamai rizikos prisiėmimą investuojant; 3) esminį salies įsipareigojimą (investicijos faktinis įvykdymas); 4) akivaizdžią investicijos naudą priimanciosios salies vystymuisi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ICSID konvencijos preambulėje pažymima tarptautinio bendradarbiavimo ekonominiam vystymuisi būtinybė ir privacių užsienio investuotojų svarba sioje srityje. Taigi, ICSID prasme užsienio investicijos turi skatinti priimanciosios valstybės ekonominį vystymąsi ir plėtrą, apciuopiamai prisidėti ne prie konkretaus verslo, taciau bendrai – valstybės augimo. Pažymėtina, kad, anot daugelio autorių, nuo Salini byloje nurodytų taisyklių ICSID arbitražo praktikoje dažnai yra nukrypstama (Mortenson, 2011, p. 272-273; Manciaux S., 2008, p. 444-445). Pavyzdžiui, remiantis Salini kriterijais, finansinė priemonė, tokia kaip valstybės isleisti ne nuosavybės vertybiniai popieriai (obligacijos), ne visiskai atitinka investicijos sampratą pagal ICSID. Taciau paskutinės tendencijos ICSID arbitražo praktikoje rodo, kad investicijoms į finansines priemones Salini kriterijai nėra taikomi. Tai akivaizdžiai parodo Abaclat byla (Abaclat, 2011), kurioje spendžiamas masinio ieskinio arbitraže galimumo bei valstybės isleistų ne nuosavybės vertybinių popierių (obligacijų) priskirtinumo prie investicijų klausimas. Abaclat byloje arbitrai nusprendė, kad ICSID konvencija nedraudžia teikti masinių ieskinių. Taigi, sis sprendimas sudaro galimybe daugeliui investuotojų, kurie neturėjo galimybės kreiptis į ICSID arbitražą dėl didelių kastų, tuo pasinaudoti. Be to, konstatuota, jog į ICSID konvencijos 25 straipsnio 1 dalies investicijų sampratą patenka bet kokios finansinės priemonės. Manytina, kad sis sprendimas turėtų sąlygoti panasių investicinių gincų atsiradimą kitose ICSID konvencijos valstybėse. Manytina, kad, viena vertus, naudinga tai, kad finansinių priemonių laikymas investicija isplecia investicijų apsaugos apimtį pagal ICSID. Kita vertus, yra nuomonių, kad tokia ICSID sprendimų praktika apsunkintų operatyvaus valstybių skolų restruktūrizavimo galimybe (Waibel M., 2007, p. 715). Manoma, kad remiantis sia praktika valstybės, isleidusios valstybines obligacijas, negalės būti tikros, kad tokių skolų restruktūrizavimas nesukels atsakomybės pagal ICSID investicijų apsaugos taisykles. Tai, keltų grėsme, kad valstybės atsakomybė būtų suabsoliutinama, kas priestarautų ICSID arbitražo praktikai. Įvairių autorių nuomone, subjekto atsakomybė negali kilti be kaltės (Schreuer Ch., 2010, p. 6).. Taigi, ICSID prasme turėtų būti apsaugotas tik toks turtas, kuris prarandamas dėl tiesioginės valstybės kaltės. DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ss.76.2.1954