Zu einigen Fragen des Ausgleichs des von einer unzurechnungsfähigen Person zugefügten Schadens = Nepakaltinamo asmens veika padarytos žalos atlyginimo klausimai.

Straipsnyje siekiama panagrinėti kai kuriuos nepakaltinamo asmens padarytos žalos atlyginimo klausimus. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojamas civilinio ieskinio dėl nepakaltinamo asmens padarytos žalos issprendimas baudžiamajame procese. Antroje – atskleidžiami subjektai, atsakingi už nepakaltinamo asmens veika padarytos žalos atlyginimą. Straipsnyje sistemiskai analizuojamos ne tik atitinkamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normos, bet nagrinėjama ir sisteminama teismų praktika aktualiais nagrinėjamai temai klausimais. Žalos, padarytos nepakaltinamo asmens veika, atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas baudžiamojoje byloje. Pagal BPK 109 straipsnį, nagrinėjant baudžiamąją bylą atlygintina tik ta žala, kurią padarė kaltinamojo nusikalstama veika. Tuo tarpu baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, padaryta nepakaltinamo asmens, nėra nusikalstama veika, kadangi nėra visų jos sudėties požymių. Pagal BPK 115 straipsnio nuostatas, teismas gali ir privalo isspresti civilinius ieskinius tik priimdamas nuosprendį. Lietuvos teismų praktikoje taikoma artimiausia teisės norma, t. y. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas, ir civiliniai ieskiniai paliekami nenagrinėti. Taciau nutartis dėl priverciamųjų medicinos priemonių taikymo nėra tas pats kaip isteisinamasis nuosprendis, kai kaltinamasis isteisinamas nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turincios veikos, todėl, autorės nuomone, Baudžiamojo proceso kodekse turėtų būti aiskiai įtvirtintas minėtas sprendimas. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis skiriami subjektai, atsakingi už nepakaltinamo asmens veika padarytą žalą, neatsižvelgiant į tai, ar asmuo yra pripažintas įstatymų nustatyta tvarka neveiksniu, ar ne (CK 6.278 str. 1 d.; 6.268 str. 4 d.). Teisė priteisti visiską arba dalinį žalos atlyginimą is paties nepakaltinamo asmens, įmanoma tik tokiu atveju, kai jo veika žala padaryta asmens sveikatai arba gyvybei (CK 6.268 str. 2 d.; 6.278 str. 3 d.). Apibendrinus straipsnyje pateiktus Lietuvos teismų praktikos pavyzdžius is esmės galima teigti, kad teismai dažniausiai tinkamai taikė ir aiskino atitinkamas CK normas, reglamentuojancias specialaus subjekto – dėl psichikos sutrikimo nepakaltinamo asmens – deliktine civiline atsakomybe. Be to, isskirtinas atvejis, kai buvo sprendžiamas klausimas ne tik dėl is nepakaltinamo asmens, kuris atėmė gyvybe, žalos priteisimo, bet ir dėl valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės, jų institucijoms nesukūrus efektyvaus psichikos ligomis sergancių asmenų sveikatos priežiūros teisinio reglamentavimo ir neorganizavus psichikos sveikatos priežiūros sistemos, užtikrinancios tinkamą psichikos ligų paūmėjimų stebėjimą bei valdymą, kartu – ir visuomenės saugumą, kai toks neveikimas lėmė nepakaltinamo asmens žalos padarymą. Autorės paminėtas atvejis turėtų sulaukti didesnio tiek teisės taikytojų, tiek teoretikų susidomėjimo.