Steigiamosios ir įsteigtosios valdžių konstitucinė skirtis

Visuomenės kova už politines laisves lėmė monarcho plena potestas pakeitimą Tautos suprema potestas konstitucine dimensija. Sios transformacijos impulsu tapo politinės ir teisinės minties mokslinis ratio pamatas, atskleides žmogiskąją valstybės valdžios kilme. Žmonių bendruomenė – Tauta – įsiprasmina kaip vienintelis, absoliutus valstybės ir jos valdžios saltinis, o valstybė – kaip teisinis Tautos įasmeninimas. Tautos suverenitetas pripažįstamas konstituciniu valstybinio būvio pamatu, kuriame inter alia glūdi Tautai priklausancios steigiamosios galios. Sios galios materializuojamos pagrindiniame valstybės įstatyme (lex fundamentalis) – Konstitucijoje, nubrėžiancioje aiskią steigiamosios ir įsteigtosios valdžių konstitucine skirtį, įtvirtinancioje įsteigtosios valdžios galių ribas. Konstitucijos raison d’etre suponuoja monocentristine teisės sistemos sampratą, grindžiamą Konstitucijos ius supremum galia ir ypatinga jos keitimo teisine tvarka. Sie siuolaikinio konstitucionalizmo principai yra tape jo aksiomomis, neatsiejamais demokratinės ir teisinės valstybės atributais, taciau jų prasmė tegali būti suvokta nagrinėjant steigiamosios ir įsteigtosios valdžių skirties intelektualines prielaidas: J. Bodino, T. Hobbeso, J. Locke’o, J. J. Rousseau, E. J. Sieyeso mokslines doktrinas. Būtent sių mokslinių doktrinų suformuluoti valstybės kilmės, Tautos suvereniteto, steigiamosios ir įsteigtosios valdžių skirties teoriniai aspektai, jų teisinė raiska sių dienų valstybės konstitucinėje konstrukcijoje yra sio straipsnio tyrimo klausimai.