Protection of creditors’ rights in asset deal = Kreditorių teisių apsauga įmonės kaip verslo perleidimo sandoriuose.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinus atskirus sandorius dėl įmonės, kilo abejonių dėl sių sandorių teisinio reguliavimo tinkamumo ir pakankamumo. Teisinė praktika parodė, kad dabar galiojantis sandorių dėl įmonės perleidimo (įmonės pirkimo-pardavimo ir įmonės nuomos) teisinis reglamentavimas yra sudėtingas ir ne itin patrauklus teisininkams-praktikams, nes Lietuvoje įmonių, kaip turtinių kompleksų, civilinė apyvarta pagal galiojantį teisinį reglamentavimą beveik nevyksta. Lyginant įmonės pirkimo–pardavimo ir nuomos sutarcių teisinį reglamentavimą su kitomis pirkimo–pardavimo ir nuomos sutarcių rūsimis, tampa akivaizdu, kad įmonės pirkimui– pardavimui bei nuomai taikomi griežtesni sutarties formos, sudarymo tvarkos ir kreditorių teisių apsaugos reikalavimai. Dėl to, kaip rodo teisinė praktika, salys dažnai sudaro atskiro turto pirkimo–pardavimo arba nuomos sandorius, o ne įmonės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartį, taip isvengdami minėtų imperatyviųjų reikalavimų taikymo. Ekonominis rezultatas, perleidus ir įmone, kaip turtinį kompleksą, ir bendrovės kontrolinį akcijų paketą, yra tas pats, taciau įmonės pirkimas-pardavimas bei nuoma yra palankesni pirkėjui (nuomininkui) ir kreditoriams dėl informacijos apie įmonės (verslo) perleidimą atskleidimo jiems, jų reikalavimų užtikrinimo, bei pardavėjo (nuomotojo) atsakomybės pries kreditorius masto. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės perleidimo metu visuomet vyksta skolininko pasikeitimas prievolėje, nes į įmonės sudėtį patenka įmonės turėtojo skoliniai įsipareigojimai, įmonės pirkimo-pardavimo bei nuomos teisinis reglamentavimas turi būti orientuotas į kreditorių teisių apsaugą. Dėl to sio straipsnio tikslas yra nuodugniai istirti kreditorių teisių apsaugos įmonės kaip verslo perleidimo sandoriuose teisinio reguliavimo efektyvumą, pateikiant rekomendacijas, kaip sį reguliavimą tobulinti. Straipsnyje nagrinėjama problema iki siol Lietuvos teisės doktrinoje beveik nenagrinėta, isskyrus fragmentiską atskirų sandorių, kurių objektas yra įmonė (pvz., įmonės pirkimą– pardavimą, įmonės įkeitimą), aptarimą, todėl, atliekant sį tyrimą, daugiausia remtasi užsienio autorių mokslo darbais ir tyrimais. Atsižvelgiant į tai, straipsnyje analizuojamas Lietuvoje galiojantis kreditorių teisių apsaugos mechanizmas lyginamas su Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos teisės sistemomis. Straipsnio pabaigoje pateikiamos sios isvados: 1) įmonės pirkimo-pardavimo ir nuomos teisinis reglamentavimas turi būti ir yra orientuotas į kreditorių teisių apsaugą, nes įmonės perleidimo metu visuomet vyksta skolininko pasikeitimas prievolėje; 2) siuo metu Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtinta kreditorių teisių apsaugos schema, taikoma įmonės pirkimopardavimo ir nuomos atvejais, yra per daug sudėtinga, todėl įmonės pirkimas–pardavimas bei nuoma virsta skolų apmokėjimo procesu, nes kreditoriams suteikta teisė be jokio rimto pagrindo reikalauti prieslaikinio prievolių įvykdymo; 3) pirkėjo (nuomininko) ir kreditorių teisių apsaugai pakaktų juridinio asmens reorganizavimo atveju taikomo kreditorių apsaugos mechanizmo: kreditorius turi teise reikalauti nutraukti arba pries terminą įvykdyti prievole, jei (i) tai numatyta sandoryje, (ii) yra rimtas pagrindas manyti, kad prievolės dėl įmonės perleidimo įvykdymas pasunkės, (iii) kreditoriui pareikalavus įmonės perleidimo sandorio salys nepateikė priimtino bei atitinkancio reikalavimų įvykdymo užtikrinimo; 4) atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje skolos patenka į įmonės sudėtį, supaprastinant kreditorių teisių apsaugos mechanizmą, taikytiną įmonės pirkimo-pardavimo atveju, turėtų būti panaikinta tarpininko, paskirto atsiskaityti su kreditoriais, pareiga teismo tvarka nustatyti kreditorių skolų sąrasą.