1991 – 2005 m.m. lietuvių literatūros kritikos dėmesio centrai, marginalijos, analizės kanonai ir tabu

Iki momento, kurį siame darbe linkstama vadinti episteminiu lūžiu, Vakarų metafizinio mąstymo įsteigtas bei puoselėtas hierarchinis dualizmas buvo fundamentalus epistemologinis konstruktas, grindes visas mentalinės veiklos sritis. Meno teksto atveju sis dualizmas pasireiskia kaip skirtis tarp vidujybės ir isorybės, giluminės kūrinio idėjos, jo turinio, logoso, subjekto, bei to, kas įvardintina kaip pavirsinė kūrinio israiska, signifikantas, jusliskumas, rastas, objektas. Isorybė pavaizduoja, pamėgdžioja, įkūnija „originalą“ – dvasine substanciją arba vidujybe. Sia dualistine hierarchija grindžiama tradicinio literatūros mokslo bei kritikos ideologija besiremiantis literatūros kritikas juda nuo isorinio pavidalo (kūrinio) prie vidujybe įkūnijancio autoriaus, nuo rezultato prie saltinio, nuo signifikantinio lygmens prie signifikato. Kanono steigimas suteikia galimybe apriboti piktybinį ir pavojingą reiksmių dauginimąsi; o būti įrasytam į kanoną reiskia paklusti tradicijos testinumo bei apriorinių schemų imperatyvui. Autorius įspraudžiamas į moralumo rėmus; tad humanistinių vertybių plotmės at(si)vėrimas tekste funkcionuoja kaip teksto kokybinio (į)vertinimo kriterijus. Transcendentalumo lygmuo laikomas svarbiausiu kūrinio atverties momentu. Tai yra lūkescių literatūros atžvilgiu projekcija. Bandoma autoritetingai paneigti kultūrinių procesų diversifikacijos steigiamą vertybinį daugybingumą. Klasikinio kritiko (s)teigiamas vertingumas yra monoteistinės prigimties, meniskumas –... [toliau žr. visą tekstą]%%%%This study (The Focuses of Attention in Lithuanian Literary Criticism (1991 – 2005), Marginalia, Canon of Analysis and Taboo) demonstrates the critical connection to Lithuanian science of literature and Lithuanian literary criticism. The attention is concentrated on traditional strategies of literary discursivity, which functioning is very intensive in our surroundings. Critic is directed over the „high literature canon“, which is hegemonisated, absoluted, mistificated. Author is regarded as the important institute, which produces meanings – sytems of signification. These meanings are connected with the author as a transcendental subject. So traditional literary criticism lay a stress on the interflow of ethics and aesthetics. That is why value politics do not tolerate popculture, as if was felt longing for the former „general strategies“, reasoning about historical monolithic, general limitings and meanings. The new (post)modern aesthetic experience surpasses the limits of aesthetics, established by the traditional Western metaphysics; so the limits of the contemporary aesthetics were considerably expanded and deprived of distinct determinations. But despite that traditional critics unflaggingly persist in the analysis of literature, predicated on hierarchical dualism. It‘s maintained, that there is ability to resist against such „uniting“ position just creating self-critical discourses, modernly determinating the role of Lithuanian literature and culture. It‘s important to... [to full text]